- dyveldrekis
- ×dýveldrekis sm. (1) KII224, Grš, dỹveldrekis (1), dyveldrẽkis (2) 1. LBŽ žr. dėveldrekis. 2. žr. devyndrekis 2: Ar nenorėtum dýveldrekio (sako prašančiam vis kokių skanėsių) Gs. Gausi, jei nori, dỹveldrekio, ne medaus Vvr. Vaiposi kai dyveldrẽkio užėdęs Slnt. | prk.: Dýveldrekis iš tavęs, o ne vyras Pgr.
Dictionary of the Lithuanian Language.